10 klasės mokinai apsilankė teatre

     Teatras yra ne tik kultūros puoselėjimo vieta, bet ir puiki aplinka maloniai pailsėti, pabūti su draugais ar artimaisiais. Džiaugėmės galimybe apsilankyti teatre, o dar smagiau buvo dėl to, kad ir važiuoti toli nereikėjo. Varėnoje vyko D.Tamulevičiūtės  vardo teatrų  festivalis. Beliko pasirinkti spektaklį. Anonse perskaitėme, kad Alytaus miesto teatras pristatys pagal V.Krėvės „Raganių“  pastatytą spektaklį. Nutarėme jį pamatyti. Sudomino tai, kad vaidinama bus dzūkų tarme.

     V.Krėvė – mūsų kraštietis, gimęs Varėnos rajone. Jis savo kūriniuose dažnai vaizduoja senus kaimo žmones, kurie yra tikri šviesuoliai, savotiški raganiai, kurių išmintis ir nuojauta stebina. Toks yra ir Gugis, pagrindinis „Raganiaus“ veikėjas. Nenuostabu, kad režisierė D.Kimantaitė pastatė šio kūrinio motyvais pagrįstą spektaklį.

    Vinco Krėvės kūryba pasižymi spalvingais personažais: skerdžius Lapinas, Skirgaila, Antanukas ir kiti. Toks spalvingas personažas spektaklyje yra Gugis, vadinamas Raganiumi. Žmonės mano, kad jis numato ateitį. Tačiau senukas tiesiog gerą patirtį per daug metų sukaupęs žmogus, mokantis budriai stebėti aplinką bei gamtą. Dar jam gyvam esant, Gugį dauguma smerkė, kad jis negarbina Dievo. Bet prie dangaus vartų  Gugis sugebėjo kaltinimus paneigti. Senukas teigė, kad Dievą šlovino netgi keldamas stikliuką, jog visus mylėjo ir visa, ką jis darė, buvo daroma su meile.

   Aktorių vaidyba buvo įtikinanti, natūrali. Galbūt tik norėjosi senesnio Gugio vaidmens atlikėjo. Tačiau gal tai  tiesiog grimo ir išradingumo stoka. Šiek tiek užkliuvo ir tai, jog, nors anotacijoje buvo pristatyta, kad spektaklis bus vaidinamas dzūkų tarme, girdėjome tikrą kalbos ,,mišrainę“. Beje, spektaklio dekoracijos buvo labai primityvios. Iš medinių konstrukcijų skirtingoms scenoms buvo sudedamos reikiamos dekoracijos. Aš tikėjausi kažko įdomesnio, įspūdingesnio. Turiu paminėti, kad šios idėjos autorė buvo spektaklio režisierė. Tačiau vis dėlto šiuos trūkumus atpirko puikus spektaklio humoras.

     Na, o pagrindines spektaklio problemas galėtume suformuluoti taip : ar gali žmogus, nesilaikydamas katalikybės kanonų, tačiau gyvenime  nedarydamas nieko blogo, patekti į dangų? ar būtinai reikia turėti antgamtinių galių, norint numatyti ateitį, ar tai- nuolatinių stebėjimų ir gyvenimo patirties rezultatas? Kodėl kitoks nei mes žmogus dažnai menkinamas?

   Šis spektaklis, kaip ir bet kuris kitas, turi savo trūkumų, tačiau kartu yra vertingas savo didaktika, humoru. Svarbiausia gyvenime – ne laikytis visų taisyklių, o gyventi ,vadovaujantis meile ir kitais jausmais. Taigi  spektaklis man patiko ir aš rekomenduočiau  jį pasižiūrėti ir kitiems. Juolab, kad teatre taip retai beapsilanko dažnas mūsų, nors tai – puik i aplinka poilsiui.