|
Tu- tai mes, mes- tai
tu...
O kas gi tu esi, Tėvyne, jei ne mes,
jei ne mūs rankos, jei ne mūsų
širdys?<...>
O kas gi esam mes, Tėvyne, jei ne
tu, -
ar mes ne tavo amžių sekundės ir
minutės,
ar mes ne upė, glamonėjama krantų,
kurios kiekvienas lašas tavo
mintys?
(Justinas
Marcinkevičius)
Didžiausias
tautos turtas- jos laisvė, nepriklausomybė. Ant mūsų tautos laisvės
aukuro buvo
paaukota daug žmonių gyvybių, iškęsta pažeminimų, kalėjimų, trėmimų,
persekiojimų.
Vasario 16 dienos aktas yra mums ypatingai brangus ne tik dėl to, kad
jis
skelbia Lietuvos nepriklausomybę, bet kad tai yra drąsus, savarankiškas
vieningos tautos žygis, kuris, kaip matome, pasiekė tikslą. Taip apie
šią
dieną kalbėjo Aleksandras Stulginskis, tuo metu buvęs Lietuvos Tarybos
narys .
Ir Lietuvos valstybė dar tais pačiais metais
buvo pradėta atkurti ir... atkurta.
Vasario 16- oji primena mums, lietuviams, visas Lietuvos laisvės kovas,
simbolizuoja nepriklausomybės metų pasiekimus. Ilgus amžius svetimųjų
slėgta ir
kankinta, karo sugriauta Lietuva greitai atsigavo, suklestėjo. Viskas
buvo
sava, lietuviška: lietuviški laikraščiai, radijas, teatras,
bibliotekos,
mokyklos, gimnazijos, aukštosios mokyklos. Džiaugėsi tie, kurie kėlė
Lietuvą iš
miego. Ne veltui skleidė šviesą Aušra, žadino Varpas, ne veltui
nešė
lietuvišką spaudą knygnešiai, ne veltui laisvės kovose žuvo
savanoriai...
Tačiau Lietuva buvo laisva, nepriklausoma tik 22 metus, 1940 metais vėl
buvo
okupuota ir pusę amžiaus vėl nešė vergijos pančius.
Jau
praėjo 23 metai, kai Lietuva vėl atgavo nepriklausomybę, kai vėl
švenčiame
vasario 16- ąją. Turėtų būti aišku, kad laisvės ir nepriklausomybės
verti tik
dori, sąžiningi žmonės. Labai trapi ir pažeidžiama Lietuvos
nepriklausomybė. Ją
galime bet kada prarasti, jei nebūsime vieningi, dori, darbštūs, jei
paminsime
tikėjimą.
Anot Maceinos, nepriklausomybė
tautoje laikosi herojiškais tautos narių valios žingsniais. Todėl
herojiškos
kovos yra ne tik tada, kai tauta nori įsigyti nepriklausomybę, bet ir
tada, kai
tauta nori ją išlaikyti ir apginti.
Taigi kyla natūralus klausimas: kuo dabartinė
karta gali prisidėti prie Tėvynės gerovės? Kaip gali padėti apginti ir
išsaugoti nepriklausomybę? Pasamprotauti šiuo klausimu buvo pakviesti
vyresniųjų klasių mokiniai.
Čia mintys iš
jų rašinių...
Kiekvienas žmogus turi savo požiūrį į Tėvynę. Vieniems
ji labai reikšminga, svarbi, verta meilės ir pagarbos, kiti nori kuo
greičiau
ją palikti. Tačiau retas savęs paklausia, ką jis gali duoti savo
Tėvynei, kad
joje būtų gera gyventi. Taigi ką mūsų karta gali duoti Tėvynei?
Esame dalis tautos. Galėtume prisidėti prie
tautiškumo puoselėjimo, būti savo Tėvynės patriotais. Tai nereiškia,
kad reikia
žygdarbių. Pakaktų būti sąžiningu, puoselėti gimtąją kalbą, garsinti
šalį
gerais darbais. Tą patį mums sako ir V.Kudirkos Tautiška giesmė.
Gaila, kad šiais laikais kai kurie stengiasi
išgarsėti kitais būdais, kitokiais darbais ...
Didžiuotis išties turime kuo: garsia didinga
praeitimi, nepaprasta gamta ,gražiu kraštovaizdžiu. Tad belieka saugoti
tai, ką
turime, ir stengtis išlaikyti viską ateinančioms kartoms. (J.G. ,10
kl.)
Aišku, ir atskirai galime daug nuveikti, bet
drauge dirbant galima nuversti kalnus. Mes Tėvynei padedame kuo galime, o prie jos
gerovės prisidedame
kaip mokame. Geriems darbams reklama nėra būtina. Pirmiausia reikėtų
pasistengti kuo geriau mokytis. Argi ne garbė būtų turėti geriausią
pasaulyje
skulptorių, gydytoją, teisininką lietuvį? Tad tapkime jais! Yra daug
gabių
moksleivių, kurie tikrai garsins savo krašto vardą, sukurs geresnę
ateitį.
Mes mylime savo kraštą, gerbiame seną, gražią
protėvių kalbą. Skaudu klausytis blogų žinių apie mūsų tautiečius
užsienyje,
dar skaudžiau, kai jie plaka žodžiais savo Tėvynę užmiršdami, kad ši
žemė juos
išaugino... Mylėkime Tėvynę, saugokime ją, nes tai-vienintelė žemė, kur
esame
savi.(I.Š.,10kl.)
Taigi kiekvienas esame Tėvynės dalis.
Pasistenkime būti kuo geresne dalimi...
|
